BALI | Užburiantis šokis su daugybe paslapčių
275
post-template-default,single,single-post,postid-275,single-format-standard,bridge-core-1.0.5,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-title-hidden,qode_grid_1300,hide_top_bar_on_mobile_header,qode-content-sidebar-responsive,qode-theme-ver-18.1,qode-theme-bridge,disabled_footer_bottom,qode_header_in_grid,wpb-js-composer js-comp-ver-6.0.2,vc_responsive

BALI | Užburiantis šokis su daugybe paslapčių

Pirmą kartą balietišką moterų šokį pamačiau viename Balio pakrantės restoranėlių. ,,Oho, koks įdomus!“ – tokia buvo pirmoji mintis. Kaip žmogus, šiek tiek išmanantis šokio techniką, įdėmiai nužiūrėjau šokėją ir lengvu mostu nusprendžiau: ,,Nieko sudėtingo, ir aš taip galiu“. 

Maloningos apvaizdos dėka pavyko rasti mokyklą ir mokytoją, kuri mane, naivią turistę, sutiko apmokyti legong‘o pradmenų. 

Įsivaizduojate? Legong‘o! Kuriam šimtai metų. Kuris buvo šokamas tik dievams. Kurio mokytis pradedama nuo ankstyvos vaikystės. Bet viso to pradžioje aš nežinojau, smalsumo genama, tiesiog ėjau pasimokyti egzotiško lėliško šokio.

Laukiu pirmosios pamokos

Pirmieji naivūs įspūdžiai apie šį šokį išnyko sulig pirmosiomis pamokos minutėmis. 

Paaiškėjo, jog tai visai ne lėkštas flirtuojančių lėlių šokis, kokiu aš jį vaizdavausi. Ir kad tos lėliškai atrodančios moterys toli gražu ne lėlės. Jos lanksčios ir stiprios, o jų judesiai persmelkti ne tik gracijos, bet ir kovos menų jėgos bei tikslumo. 

Tai kas man atrodė dirbtinai išblizginta ir banaliai demostratyvu, paaiškėjo jog yra dar ir kaip gyva. Pradedant šokančiu žvilgsniu ir baigiant kalbančiomis pėdomis. 

Bešokdama suvokiau, jog Legong‘as paslaptingas ir daugialypis meno kūrinys, tobulai atspindintis pačią moteriškos prigimties esmę. Pirmas įspūdis: gražu, blizgu, paprasta, – visiškai neatspindi to, kas slypi po visa šiuo spindesiu. Tik šokant gali justi kiek daug vidinės rimties, plastiškumo ir elegancijos reikalauja kiekvienas ,,lengvutis“ judesėlis.  

Legong‘as hipnotizuoja, įtraukia, užburia, norisi jame likti, net kai fiziškai tam nebėra jėgų.

Savo griežtai mokytojai visa šlapia ir raudonio dėmėm išmušta vis bandydavau pasakyti: ,,I am done! Finish! Kaput!!!“, – bet ji tik nusišypsodavo, mostelėdavo ranka į vandens buteliuką ir nueidavo prie muzikinio aparato vėl paleisti muzikos dar vienai to paties šokio repeticijai. Ir aš kartodavau vėl ir vėl, su nežinia iš kur vėl ir vėl atgimstančiu entuziazmu.

Pradžioje, dėl pernelyg didelio sutelktumo į techniką, neturėjau galimybės įsigilinti į šokyje atsiskleidžiančius patyrimus. Šis plastiškas ir elegantiškas balietiškas šokis pareikalavo ne tik fizinės ištvermės, bet ir maksimalaus sutelktumo. Turėjau sekti, ką daro rankos, veidas, galva, visa tai turi koordinuoti su kojų judesiais ir kūno padėtimi. Ir būtinai turėjau pataikyti į ritmą, kurį mano mokytoja piktokai kalė ir rankomis, ir kojomis. Tarsi nepataikymas į ritmą būtų gėdingiausia, kaip galėjau susimauti.

Ir be viso to, ką turėjau atlikti rankomis, akimis, kojomis, galva, kūnu, kvėpavimu, visa tai turi daryti muzikaliai, lengvai ir be pastangų. Ir dermėje su savo šokio partnerėmis. Neįkainojama patirtis!

Ir tik tada, kai mokytoja jau buvo pakankamai patenkinta (labai vidutiniškai patenkinta) mano gebėjimais, ji suvilko ant manęs visą legong‘o šokėjai privalomo grožio amuniciją. Ir mes toliau kartojome, kartojome… Kol galiausiai atsipalaidavau ir mane užplūdo visi toliau aprašyti patyrimai. 

Tai kas skambėjo kaip įkyrus metalofono ritmas, staiga tapo šokį lydinčių varpelių skambėjimu. Ir tas keistas lėlės-linguolės judesys, pradžioje labai mane juokinęs, taip pat įgavo harmoningą su varpeliais derantį žavesį. 

Pamažu, bešokdama pati sau ėmiau darytis graži ir paslaptinga. Ir tikrai ne dėl butaforinio aukso, kurį ant manęs negailėdamos sukarstė jaunosios mano šokio partnerės. Išpuošta ir taip labai nebegalvodama apie techniką, ėmiau mėgautis šokio sukeltomis būsenomis: savo spindinčiu orumu, moteriška elegancija, tuo pat metu kažkodėl sustiprėjusiu kuklumu ir draugiškumu. 


Ne be reikalo šis šokis buvo šokamas dievams. Jutau kaip jo atlikimas gimdo vidinės svarbos pojūtį. Niekur dar nesijaučiau tokia svarbi ir vertinga, kaip šokdama šį balietišką ,,lėlių“ šokį. Pati sau tokį šokio poveikį prilyginau stebuklingam. Galiu bandyti šį stebuklą paaiškinti tuo, jog legong‘as priverčia itin stipriai susitelkti į save ir tuo pat metu labai aktyviai bendrauti su aplinka, – šis dvigubas sutelktumas priverčia maksimaliai būti savo kūne. Išpuoštame, šokančiame kūne. Susikuria stiprus įsikūnijimo išgyvenimas, kuris ir atneša svarbos bei savo pačios vertingumo išgyvenimus. Aš esu čia! Aš Dievo kūrinys – gražus ir tobulas, šoku dėkingumo šokį Kūrėjui. Neįtikėtinas džiaugsmas ☺



Savo profesine patirtimi remiantis, galiu teigti, jog Legong‘as turi stiprų terapinį efektą. 

Nors šokio terapija tradiciškai siejama su judesio autentika ir emocijų išlaisvinimu… Legong‘as terapiškumas būtų kažkas visai priešingo. Šis šokis neturi nieko, kas vadinama išsitaškymu ar išsikrovimu – jis tikslus, sąmoningas ir elegantiškas. Gali susidaryti įspūdis, kad jame viskas labai įrėminta, suvaržyta: tiksliai atidirbti judesiai, siauri sijonai, futliarinis korsetas, aukštai sukelti kuodai… Bet elegancija juk tokia ir yra? Kerinti, nugludinta, preciziškai sudėliota, žavinti, kelianti pavydą ir norą kopijuoti.

Aš po balietiško šokio jaučiausi pati sau nuostabi. Pati gražiausia ir elegantiškiausia, net ir su džinsiniais šortais bei šlapiais marškinėliais, raudonom dėmėm nuėjusiu veidu, drebančiais keliais ir nuo prakaito sulipusiais plaukais… Aš jaučiausi lyg deivė – ką tik kalbėjusi su dievais jų kalba. 


Ir dar! Iš pamokos išsivežiau be galo daug gyvenimo džiaugsmo!

No Comments

Post A Comment